Tačiau ši koncepcija šiuo metu yra dar pakankamai koreliuojama su krikščionišku negatyvizmu, kuris teigia, kad vartojimas nėra gerai ir reikia būti asketišku, minimalistišku, neturi būti jokios pompastikos ar noro išsiskirti. Tai yra netiesioginis kvietimas gyventi stoikišką, asketišką gyvenimo būdą ir negalima neigti, kad neostoicizmas yra pakankamai populiarius. Tačiau norisi aptarti posthedonistinę koncepciją. Kas joje naujo? Tai yra grįžimas prie pirminio hedonizmo jį dar labiau radikalizuojant. Posthedonizmas tai nėra sakymas, kad „man patinka vartoti“, verčiau tai skamba kaip „man patinka vartoti ir aš netgi tuo didžiuojuosi”. Posthedonizmas nėra racionalus, o posthedonistas nėra ribotas. Posthedonistui vis negana ir jis visada nori turėti daugiau; tai yra posthedonisto moto. Tai suteikia posthedonistui tobulėjimo kelią. Jis galės vartoti iki mirties ir net mirdamas galės užsakyti pačias gražiausias savo laidotuves, pavyzdžiui, su 30 arklių ar 15 Jaguar automobilių. Tai atrodo ne itin racionaliai, bet ar faraonų laidotuvės buvo racionalios, kai jiems vergai statė piramides?
Posthedonizme nėra jokio racionalumo. Jis absoliučiai iracionalus ir žavus tuo, kad jame nėra ribų. Ši tezė galioja ir pažinimo srityse, pavyzdžiui, žmogus neturi apsiriboti tik savo profesinėmis žiniomis, savo kelionėmis tik į vieną šalį. Vartojimas gali būti esminė ir vienintelė teisinga filosofinė koncepcija gyvenant čia ir dabar, nes jeigu žmogus gyvena čia ir dabar, tai visi jo pojūčiai, rega, klausa, skonis, lietimas, veikia labai gerai. Taigi kodėl nepasinaudoti pojūčių teikiamais malonumais? Pavyzdžiui, kodėl nenueiti į naują spektaklį, kodėl nepavalgyti skanių pietų, kodėl nepauostyti naujų kvepalų, kodėl nepatirti seksualinių malonumų? Kas tame yra blogo? Tai buvimas čia ir dabar, bet buvimas ne stebėtojo, kaip sako stoikai, o dalyvio pozicijoje. Gyvenime reikia dalyvauti, o nes stebėti jį iš šono. Tik taip atsiras prasmė socializuotis, nes žmogus supras dėl ko tą daro. Tik sociumas gali sukurti spektaklį kuriame dalyvauja 15-20 žmonių; tik dirbant žmogus gali gauti pakankamai pajamų, kad galėtų nusipirkti Hamerį. Tačiau darbas nelygu darbui.
Poshedonizmas turi ir kitą išskirtinumą: jis remiasi neuro mokslais. Neužtenka tik pažiūrėti nuostabų filmą, reikia suvokti, kaip jis veikia žmogaus centrinę nervų sistemą, mediatorius ir visą kūną. Jeigu žmogus žino kaip paveikti savo laimės neuromediatorius, pavyzdžiui, žino koki filmai ar maistas jam patinka, tada jis pradeda kontroliuoti savo laimę, o svarbiausia, gali pasirinkti jos rūšį, pavyzdžiui, oksitocininė laimė. Oksitocino kiekį didina prisirišimas prie žmonių, pavyzdžiui, prie vyro, žmonos, vaikų, šeimos narių. Taigi yra paprastas sprendimas – jeigu nori būti laimingas, būk su žmonėmis, kurie didina oksitocino kiekio išsiskyrimą. Žmogus gali valdyti savo vartojimą, net jeigu jis ir yra iracionalus.
Posthedonizmas labai reikšmingas grindžiant industrinio ir postindustrinio kapitalizmo egzistenciją. Kasdienybėje galime kalbėti apie ekologiją, minimalų vartojimą ir t. t., bet postindustrinis kapitalizmas skatina vartoti realius arba simbolinius objektus ir reiškinius. Mūsų centrinei nervų sistemai nesvarbu, ar mes iš tikro valgome obuolį, ar matome kaip iš tų obuolių gaminamas pyragas. Vienu ir kitu atveju mūsų smegenys džiaugiasi ir jaučiasi laimingos. O jeigu gaminame obuolių pyragą ir jį suvalgome, jos patiria dar didesnį malonumą. Tokiu būdu apjungiame simbolinį ir realų pasaulį. Ar kas nors gali paneigti, kad tai neegzistuoja dabartiniame pasaulyje? Ir neatitikimai šiai taisyklei tik dar labiau ją patvirtina. Pavyzdžiui, Butanas; ten žmogus gali jaustis laimingas ir nevartodamas, tačiau iki tol, kol nepamato galimybės vartoti. Todėl stoikiška ideologija ir asketizmas veikia tol, kol nėra “pagundų”, bet kai žmogus pamato vykstančius išpardavimus ir nuolaidas, jis negali sustoti. Jeigu nežinai šokolado skonio, tai negali jo norėti. Nežinojimas nepalieka mūsų abejingų, skatina mus veikti, o įvykdžius užduotį, suvalgius daugiau negu planavai šokolado, jautiesi dukart labiau laimingas ir tuo metu nesinori girdėti iš frontalinės smegenų dalies, kad tai nesveika, didina cukraus kiekį kraujyje. Visa tai yra tik indoktrinacijos, kurios varžo mūsų socialinį, fizinį aktyvumą ir mūsų natūralius poreikius. Todėl 21 amžiaus revoliucija turi būti posthedonistinė revoliucija. Tai yra bandymas pabėgti nuo valstybės, tapti vėl iš naujo privačiu asmeniu (ar tikrai mes tokiais buvom?) ir pasinerti į kasdieninių, savaitinių ir mėnesinių malonumų liūną.
Tai dar vienas pavyzdys, kaip ideologinės klišės veikia mūsų sąmonę. Tiksliau reikia pasakyti, kad tai yra malonumų visuma, kuriuos žmogus gali patirti kiekvieną dieną, savaitę, mėnesį. Mes vėl grįžtame prie laiko cikliškumo, kas buvo pirmykštėje bendruomenėje; vieni malonumai buvo vasarą, kiti žiemą. Mes neturime grįžti į seną cikliškumą, mes turime kurti savo naujus postindustrinės visuomenės malonumų ciklus. O svarbiausia, integruoti kelis malonumus į vieną laiko tarpsnį. Todėl posthedonistas stengiasi į vieną savo gyvenimo valandą įdėti kaip įmanoma daugiau įvairių malonumų, kuriuos gali pasiūlyti naujausios technologijos. Dabar nereikia laukti rudens, kad galėtum nuimti derlių. Supermarkete derlius yra kiekvieną dieną. Internetinėje parduotuvėje galima užsisakyti prekes iš bet kurio pasaulio kampelio. Įsėdus į lėktuvą galima nuskristi į bet kurią pasaulio vietą. Žinoma, skeptikai gali paprieštarauti sakydami, kad taip mes tampame tarptautinių korporacijų aukomis, bet tada galiu užduoti jiems klausimą, kas geriau? Ar geriau būti ideologijos, kuri pasakys, eik ir mirk auka, ar geriau būti dieninio kremo, kuris skaistina veidą, auka? Ko gero maloniau tepti kremą ant veido negu žūti žiemą mūšio lauke. Visos ideologijos nori mus pavergti. Visos korporacijos nori mus pavergti, tik kai kurie už tą vergystę nieko neduoda išskyrus diplomą ir medalį po mirties. O kitos korporacijos duoda lenkiškų obuolių žiemą. Tai kam labiau apsimoka tarnauti? Galų gale, būdant posthedonistu žmogus gali rinktis tarp konkuruojančių firmų arba gali sugalvoti pats auginti vaisius. Investuok savo laiką, pinigus, jausk malonumą. Svarbiausia, jausk malonumą. Tikiuosi pakankamai pasakiau, kad kiltų noras tapti posthedonistu.
Tačiau kaip juo tapti? Reikia daryti veiksmus, kurie keistų jūsų gyvenimą. Tad pradėkime.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.